Suomijos mokyklos pasaulio dėmesį patraukė ne griežtesne kontrole, o priešingu sprendimu.
Suomijoje beveik neliko nacionalinių standartizuotų testų, namų darbai sumažinti iki minimumo, o atsakomybė už mokinio pažangą patikėta mokytojui.
Būtent toks modelis po 2000-ųjų OECD PISA tyrimų Suomiją pavertė vienu dažniausiai cituojamų švietimo pavyzdžių.Skirtumas nuo daugelio šalių matomas nuo pirmos klasės.
Suomijoje vaikai į mokyklą paprastai pradeda eiti sulaukę 7 metų, o ankstyvieji metai nėra paverčiami lenktynėmis dėl pažymių.
Daug dėmesio skiriama žaidimui, savarankiškumui, skaitymui, judėjimui ir socialiniams įgūdžiams.
Standartizuotų testų beveik neliko, bet mokiniai nėra palikti be vertinimo
Dažnai sakoma, kad Suomijoje nėra testų, tačiau tikslesnis apibūdinimas būtų kitoks: nėra nuolatinio nacionalinio testavimo, kuris rikiuotų mokyklas, mokytojus ir vaikus į reitingų lenteles. Privalomas nacionalinis egzaminas iš esmės lieka mokymosi kelio pabaigoje – baigiant vidurinį ugdymą.
Kasdienėje mokykloje pažangą vertina patys mokytojai. Jie rengia kontrolinius darbus, stebi mokinio stipriąsias ir silpnąsias vietas, kalbasi su tėvais, o pagalbą stengiasi suteikti anksčiau, nei spragos tampa didelės. Tai ir yra viena esminių sistemos detalių: testas naudojamas ne bausti, o suprasti, ko vaikui dar reikia.
Toks sprendimas atsirado ne iš noro „palengvinti“ mokyklą. Suomiai sąmoningai pasirinko mažiau spaudimo ir daugiau pasitikėjimo profesionalais. Šalyje mokytojo profesija laikoma aukštos kvalifikacijos darbu, o pedagogai paprastai turi universitetinį, dažnai magistro lygio pasirengimą.
Mažiau namų darbų – daugiau laiko poilsiui ir savarankiškumui
Kita detalė, kuri stebina tėvus už Suomijos ribų, – namų darbų kiekis. Suomijos mokyklose jie nėra visiškai panaikinti, tačiau jų duodama gerokai mažiau nei daugelyje kitų šalių. Idėja paprasta: jei vaikas visą dieną mokėsi mokykloje, vakaras neturi virsti antra pamaina prie sąsiuvinių.
Trumpesnės mokymosi dienos, reguliarios pertraukos ir mažesnis krūvis namuose nėra laikomi nuolaida. Priešingai – taip siekiama, kad mokiniai išliktų motyvuoti, turėtų laiko sportui, šeimai, miegui ir laisvam žaidimui. Suomijos požiūriu pavargęs vaikas nebūtinai mokosi daugiau vien todėl, kad prie stalo praleidžia ilgiau.
Lygybė tapo ne šūkiu, o taisykle
Suomijos modelio centre yra dar viena konkreti nuostata – mokyklos neturi būti suskirstytos į „geras“ ir „blogas“ pagal šeimos pajamas ar gyvenamąją vietą. Didžioji sistemos dalis remiasi viešuoju švietimu, o mokiniams užtikrinamos tokios paslaugos kaip nemokamas maitinimas mokykloje, sveikatos priežiūra ir pagalba, kai jos reikia.
Tai sumažina priklausomybę nuo korepetitorių, privačių mokyklų ar tėvų finansinių galimybių. Jei mokinys stringa, pagalba turi būti suteikta mokykloje, o ne tik tiems, kurie gali ją nusipirkti po pamokų.
Kodėl sistema suveikė
Suomijos „stebuklas“ nėra vienas triukas. Tai kelių sprendimų derinys: vėlesnė formali mokyklos pradžia, mažiau standartizuotų testų, mažiau namų darbų, stiprus mokytojų rengimas, pasitikėjimas mokyklomis ir ankstyva pagalba mokiniams. Visa sistema pastatyta ne ant baimės dėl egzamino, o ant prielaidos, kad vaikas geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi saugus ir turi laiko suprasti.
Todėl Suomija neatsisakė atsakomybės už rezultatus. Ji atsisakė minties, kad geriausias būdas juos pasiekti yra nuolatinis tikrinimas. Vietoj to pasirinktas lėtesnis, ramesnis ir mokytoju paremtas kelias – tas pats, kuris Suomijos mokyklas pavertė viena labiausiai aptariamų švietimo sistemų pasaulyje.
